2014 m. spalio 26 d.

KAIP GYVENIMAS PRIVEDA PRIE NUOTYKIŲ

Esame jauna šeima: du dideli, vienas mažas ir tuoj ateinantis dar mažesnis. Gyvename nuosavame, 50m2 bute Vilniaus centre. Tiek aš, tiek mano vyras Augustas, esame miesto vaikai ir, nors visas vaikystės vasaras praleidau kaime pas senelius, niekada nesvajojau gyventi kažkur ne mieste. Vienkiemyje turėti ūkį arba gyventi namelyje medyje vidury miško. Ne, miestas man patinka. Aš myliu miestą.

Tam tikru gyvenimo etapu net negalėjau įsivaizduoti, kad, tarkim, gyvenu kažkur tolimesniame, "miegamajame" miesto rajone. Visą gyvenimą visur vaikščiojau pėsčiomis, o ir susisiekimas viešuoju transportu iš miesto centro nekelia jokių problemų. Dėl šių priežasčių, aš net nesiekiau tik sulaukusi 18-kos gauti vairuotojo pažymėjimo ir įsigyti mašinos. Taigi šiame bute dabar gyvenu su savo vyru ir dviejų sūnumi, žiemos viduryje prie mūsų prisijungs dar vienas mažas gyventojas.
Apie gyvenimo bute pliusus ir minusus nerašysiu, apie tai kiekvienas miestietis gali papasakoti daug įvairių įdomių ir nelabai dalykų.

Bet juk gyvenimas tuo ir nuostabus, kad jis keičiasi. Keičiasi žmogus, gyvenimo būdas, prioritetai ir nuostatos. Būtų keista, jeigu nesikeistų. Studentavimo laikais man buvo svarbu, jog vidury nakties namo galiu grįžti pėsčiomis, nereikia derintis prie autobusų grafiko ar brangiai mokėti už taksi. Gimus pirmagimiui tai tapo nebeaktualu, bet staiga lipti laiptais į ketvirtą aukštą tapo dvigubai sunkiau. Kaip ir pravažiuoti su vežimėliu per apstatytus mašinomis šaligatvius. Kai sužinojome, jog laukiamės antro, atrodo, kad buto sienos pradėjo trauktis ir iš 50 kvadratinių metrų dviejų kambarių buto su virtuve, koridoriumi ir vonia beliko, na... gal tik koridorius.

Beje, žinoma, atsirado mano gyvenime ir automobilis. Jis gerokai praplėtė mano miesto ribas, dabar mums su vaiku žymiai labiau patinka nuvažiuoti pas prosenelį į sodą Pavilnyje ar pas promočiutę į Naują Vilnią, nei išeiti pasitrinti po daugiabučių kiemus. Tiesa tiesa, kad su mašina atstumai gerokai sutrumpėja, o ir pats miestas plečiasi ir anksčiau buvę sunkiai pasiekiami užmiesčio rajonai tampa prestižiniais nuosavų namų kvartalais su gera infrastruktūra ir susisiekimu su miesto centru.

"Parduokim butą ir statykimės namą", štai ką vieną dieną besikeičiantis gyvenimas mane privertė ištarti savo vyrui. O jis, atrodo, tik to ir laukė ir, pasirodo, visada svajojo gyventi nuosavame name (ko negalėčiau pasakyti apie save). Mane ši idėja taip pat greit pagavo, esu svajotoja, taigi mintyse jau dėlioju interjero detales, nors puikiai suprtantu, kad namas nepasistato per mėnesį ir net ne per metus. Taigi stop! neskubinkime įvykių ir pradėkime viską nuo pradžių. Kaip jauna šeimynėlė pasinėrė į nuosavo namo statybų nuotykius.

3 komentarai:

  1. Sėkmės darbuose įgyvendinant gana sunkią misiją :) svarbiausia, kad abu norėtumėte to paties :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mes irgi pardavėm butą ir dabar jau pirma žiema gyvenam name. Nuo svajonės pradžios praėjo trys metai. Buto pinigų neužteko viskam, nes kaip visada biudžetas viršijo numatytą. Bus įdomu stebėti jūsų svajonės įgyvendinimą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū už linkėjimus, pradėsim statybas už buto pinigus, bet tikrai nesitikim į juos pilnai įlysti. Teks pabaigai matyt ir kokią paskolą imt ar teleloto pradėt lošt :D

    AtsakytiPanaikinti